Mėnesiena

  Esu pratusi daugiau sakyti “TAIP” nei “NE”, stengiuosi iš gyvenimo imti viską, gal dėl to ir gaunu tiek daug. Labai norėčiau suprasti dėl ko daug dalykų nutinka, bet ne visi jie turi paaiškinimus. Aplinkinių žmonių kaita niekada manęs negąsdino, kol neteko atsisveikinti su nemaža dalimi draugų, na tiesiog taip gavosi. Bet tada gyvenimas sugalvojo ir man davė kelis, bet vertus dėmesio žmones, kai visiškai to nesitikėjau. Tai žmonės kurie privertė mane ir vėl pradėti gyventi iš naujo. Viskas lyg naujomis, daug ryškesnėmis spalvomis nusidažė. Ir tada supranti, kad viskas keičiasi ir dažniausiai tik į gerą. Esu laiminga, kad nors ne daug žmoniu mane supa, bet jie visi savotiškai žavūs ir verčia mane spindėti dar labiau, daryti dar daugiau, norėti daugiau- GYVENTI. Ačiū jums ❤️

Kodėl  dar vis skauda? Skauda iki negaliu... Kiek reikia laiko pamiršti  ? Kiek reikia laiko, kad sugebėtum paleisti? Kodėl tai taip sunku? Kodėl žingsnis į priekį traukia atgal? Kaip? Kodėl? Kiek? Kada? Klausimai kurie kas dieną primena apie save, kuriems atsskymų iki dabar nerandu. Sentimentai, vietos, muzika, daiktai, žmonės, situacijos, maistas, kvapas, viskas, viskas neleidžia pamirsti, tiesiog dar negaliu...Dar neatėjo tas Ruduo, Ruduo kai paleisiu.

Nenoriu tau visko įrodinėti, netiki manimi, netiki, kad galiu pasikeisti, nebenori bandyti dar kartą ir viskas tau atsibodo ? Puikiai tave suprantu. Bet tada prašau paaiškink man kodėl dar laikai mane? Kodėl nepaleidi ? Nenoriu daugiau niekada savo gyvenime jaustis taip, kaip jaučiausi tą rytą, kai pyktis ėmė viršų ir pasakėm daug skaudžių dalykų vienas kitam. Nebenoriu sau leisti ir vėl verkti iki tol kol pradeda skaudėti net bandant įkvėpti oro. Nebenoriu tau leisti ir vėl trypti mano jausmus. Nenoriu telemundo presenta savo gyvenime, noriu ramaus gyvenimo su tavimi.  Jei nebemokame gražiai gyventi, jei tik skaudinam ir kankinam vienas kitą buvimu kartu, jei nebemokame būti laimingi, tai kodėl mes dar taip nežmoniškai įsikibę vienas į kitą ? Nebe maži vaikai esame, išgyvensim kažkaip ir būdami atskirai. Kodėl visada aš turiu stengtis, kodėl visada bloga aš ? Atvirai galiu pasakyti, jaučiuosi trypiama ir kiekvieną kartą sudeginama iki pelenų, žmogaus kuris man atstoja visą pasaulį...